gruodis by lol kol - Issuu

Hertos svorio metimo įmonė, Erich_Maria_Remarque_Trys_draugai

Apsakymas Traukinys ūkteli, išpučia garą, valandėlę slenka be garso, paskui sukleketuoja, ratai trinksi per bėgių sandūras. Raudoni stoties pastatai vis greičiau lekia pro šalį.

hertos svorio metimo įmonė

Plikai kirpti vaikinai žiūri į juos stovėdami, susigrūdę prie langų, tarsi paskutinį kartą matydami. Kažkuris rusiškai nusikeikia, kitas grikšteli dantimis, trečias piktai mykia.

Kažkuo tarpusavyje jie panašūs, galbūt atsisveikinimo, praradimo jausmu — trejus ar ketverius metus stums be gimtųjų vietų, be artimųjų, po svetimu dangumi. Strazdanius net ašarą slapčia nusibraukia: be abejo, iš kaimo, tą rodo jo laikysena ir nuskalbti milo drabužiai. Pašaipiai juos stebėjęs kapitonas liepia vaikinams sėstis. Ko jie tokie apniukę? Privalo būti žvalūs, energingi, smagiai nusiteikę: juk važiuoja atlikti garbingos pareigos.

Keli iš jų liks Minske, kiti patrauks į Maskvą, į svarbiausią pasaulyje miestą, o iš ten pasklis po plačiąją tėvynę.

hertos svorio metimo įmonė

Henrikas tikisi likti bent jau europinėje Rusijoje; blogiausia būtų pakliuvus į Vidurinę Aziją, Šiaurę arba Kaukazą. Karštis arba šaltis, kalniečių priešiškumas, žiaurūs papročiai. Girdėjo, kad iš ten kartais negrįžtama. Vaikinai kelias naktis vartėsi surinkimo punkte ant medinių gultų, tad galiausiai juos suima snūdas.

Henrikui akys irgi limpa; jis gręžiojasi ir purto galvą, mėgindamas nuvaikyti miegus, kilnoja pečius, bet niekas nepadeda. Hertos svorio metimo įmonė įlekia į mišką, sumažina greitį, gretimais bėgiais sumirguliuoja prekiniai vagonai, atrodo, kad jiems nebus galo.

Henrikas nežinia kaip atsiduria alksnyne, žirglioja durpėta paklote, aplenkdamas akivarus, dairydamasis sausesnės vietos, įsiklausydamas į rudenišką tylą. Ko jis ieško? Vargiai praplėšia akis, už lango tiesios rausvakamienės pušys, daiktais baltuoja smėlio lopai, ant jų gula išstybusios smilgos.

Tai ne jo gimtųjų apylinkių alksnynai, drėgnas durpžemis, atsivėręs šaltinis su šaltmėtėmis pakraščiuose.

Henrikas vėl grimzta į snaudulį, gilyn, atgal, į praėjusį laiką, minčių iškedentą prisiminimų sluoksnį. Kada tai buvo? Prieš metus ar daugiau? Ne, ne vaikystėje. Pėdos šaltžemyje, kuriomis bandė sekti, hertos svorio metimo įmonė prie patvinusio griovio. Eita kelių vyrų, mūvinčių aulinius batus. Bet negrįžta. Jam būtinai reikia juos surasti, nes nuo to priklauso, su kuo ir kur jis pasuks. Pernai pavasarį, dar besimokydamas Biržų gimnazijoje, Henrikas gavo šaukimą į karinį komisariatą.

Ten patikrino sveikatą ir pasakė, kad niekur nedingtų, nes rudenį bus paimtas į Raudonąją armiją. Nebandyk slėptis Kaune arba Vilniuje, nes vis tiek būsi surastas, pridūrė karininkas, priešiškai jį nužvelgdamas. Ramiai lauk namie. Henrikas buvo priblokštas: porą metų svajojo studijuoti architektūrą Kauno universitete, jau įsivaizdavo esąs studentas.

O štai kaip viskas krypsta! Vos gavęs atestatą išdūmė į kaimą už dvidešimties kilometrų nuo Biržų pas tėvo pusbrolį Juozą. Šienavo, kirto rugius, mokėsi arti. Slapta grįžęs į namus sužinojo, kad buvo ieškomas, nes neprisistatė į karinį komisariatą po antrojo šaukimo; jei nepasirodys po trečiojo, bus patupdytas į kalėjimą kaip liaudies priešas.

Reikėjo rinktis. Pagalvojus apie Raudonąją armiją Henrikui šiaušėsi plaukai: tarnaus Lietuvos okupantams, vykdys jų įsakymus, gal net paklius į baudžiamąjį būrį, kuris malšins kurios nors tautos pasipriešinimą.

Ir jis pasirinko mišką. Bet vis dar delsė, rankiojo žinias apie partizanus, tikėjosi aptikti jų pėdsakus. Jautė, kad dėdė Juozas šį tą žino, bet jam nesako, siūlo rimtai pagalvoti: atgal kelio nebus — ar ne geriau tyliai lindėti nuošalioje sodyboje?

Erich_Maria_Remarque_Trys_draugai

Arba išvažiuoti į kurį nors didmiestį, ten bus geriau matyti? Vis dėlto Henrikas ieškojo progos susitikti su žaliukais, bet jam nesisekė, kol galop suprato, kad be dėdės pagalbos neapsieis. O ką pasakys tavo tėvai? Juk tai geriau nei kalėjime? Gal kas atsilieps. Kukavo viename pakraštyje, kitame, bet, įsiklausęs į tylų mišką, girdėjo tik lapus krentant. Jau ir temti pradėjo, Henrikas nusiminė pagalvojęs, kad reikės grįžti atgal arba nakvoti ant kokios nors aukštumėlės.

Bet ūmai pakilo nusvirusi eglės šaka ir iš po jos išlindo plačių pečių vyriškis, vilkintis pilką milo puspaltį, ant kaktos užsimaukšlinęs rudą kaimišką kepurę. Rankose laikė automatą. Nori nelaimę prisikviesti? Henrikas susigūžė ir žengtelėjo atgal: nesitikėjo, kad bus sutiktas su atstatytu ginklu. O kiek tau metų? Kas dabar? Už lango vis dar driekiasi išlakus pušynas. Keli nepatenkinti vaikinai irgi niurna pabudinti iš miego.

hertos svorio metimo įmonė

Traukinys stovi penkias, dešimt minučių. Kapitonas neištveria, įsako niekam nejudėti iš vietos ir eina į kitą vagoną, garvežio link. Netrukus grįžta. Aš juos svoločius Naujokai pusbalsiu šnekučiuojasi, vienas kitas sprigteli hertos svorio metimo įmonė žodį; Henrikas sėdi užsimerkęs, bet viską girdi. Mintys dūzgia galvoje, bet jos pernelyg painios, trūkinėja, tad jų neįmanoma sugaudyti.

Tai, ką jis snausdamas atkūrė, tik graži pradžia. Vėliau prasidėjo gana rimti dalykai: partizanų leitenanto sprendimas viską sujaukė, supinkliojo.

Jeigu Henrikas būtų nujautęs, kas jo laukia, gal būtų pasirinkęs kitą kelią — kol dar nevėlu. Nes paskui Vienas iš vaikinų išsitraukia kortų malką, ją išdalija arčiausiai sėdintiems, bet vos tik jie susiruošia lošti, atžingsniuoja kapitonas, ligi tol kantriai žvalgęsis pro langus, ir ištiesia delną. Domino, šaškės ir šachmatai — prašom, o kortos — ne! Traukinys švilpdamas ir ūkčiodamas pajuda po geros valandos.

Tačiau neskuba, nes vėl gali būti išardyti bėgiai. Kai kirs Baltarusijos sieną, bus daug saugiau. Henrikas vėl nejučiomis panyra į praeitį.

Nenorėtų, bet tiesiog negali kitaip. Jis stovėjo prieš aukštą dar gana jauną vyriškį, taisyklingo veido, aukštyn sušukuotais tvarkingai apkirptais plaukais. Sakosi esąs gimnazistas Henrikas Kregždė.

Jis jau buvo nusimetęs maišą su maistu ir spėjęs pasitempti, nes suprato, kad į jį įdėmiai žvelgia partizanų vadas. Nematau kitos išeities. Dar šįryt Henrikas manė, kad miško broliai apsidžiaugs sulaukę naujo kovotojo, bet dabar, neįžvelgdamas nei savo vedlio, nei partizanų vado veiduose pagyvėjimo, suprato, kad dar visko gali būti.

Bet aš nenoriu palikti Lietuvos, nenoriu tarnauti okupantams. Kregždė nebuvo rimtai apie tai galvojęs, tokią mintį paskubomis nustumdavo į šalį, viską įsivaizdavo gana miglotai, daugiausia vadovavosi karštu noru būti partizanu, savo Tėvynės gynėju.

Tam reikia ne tik ryžtingumo ir kovingo nusiteikimo, bet ir dvasios stiprybės, pasiaukojimo. Gerai, Henrikai.

Pernakvok su mumis, o rytoj pasakysiu, ką būsiu nusprendęs. Jaunuolis pavaišino vyrus atsineštomis gėrybėmis. Jie valgė godžiai, bet neskubėdami. Henrikas smalsiai dairėsi po vidų, bet nieko ypatingo nepamatė: ginklai tikriausiai paslėpti kur nors giliau, tvarkinga, švaru; vietoj gultų — lentos, ant kurių užmesti storesni drabužiai.

O kur kiti?

Susapnavo, kad jau priimtas į partizanų būrį, nudžiugo, ėmė didžiuotis savimi, bet netrukus nuotaika pasikeitė, hertos svorio metimo įmonė jam pasivaideno, kad gėdingai grįžta namo sujaudrinta sąžine. Rytą pabudęs Henrikas pamatė, kad palapinėje žaliukų nebėra: jie sėdėjo ant rąstelio prie laužo, kažką virė katiliuke ir negarsiai šnekėjosi — turbūt tarėsi, ką daryti su atvykėliu.

hertos svorio metimo įmonė

Jaunuolis pasisveikino ir prisėdo šalia. Jo akys klausiamai vis nukrypdavo į leitenantą, bet vado veidas buvo neįžvelgiamas. Tu mums labai padėtum.

6SKYR Kultūra

Tokio žmogaus mums seniai reikėjo. Turėtum ryžtis. Tavo sąžinės reikalas. Manysim, kad nebuvai pas mus atėjęs, kad tokio pokalbio nebuvo. Apsispręsk neskubėdamas. Jeigu ryšies eiti į stribus, mes sužinosime ir su tavim susisieksime. Jeigu ne — tai ne.

tekstai.lt

Partizanai supratingai susižvalgė. Miškai čia klaidūs, o pats sakeisi esąs iš Biržų, nevietinis. Gal dar susitiksime. Negi vėl išardyti bėgiai? Vaikinai sukiša nosis į langą: ant sankasos stypso du kareiviai su šautuvais, už jų lenta, kurioje parašyta Belarusskaja SSR. Naujokai pagyvėja, dauguma jų turbūt pirmą kartą išvažiuoja iš Lietuvos. Henrikas Kregždė mintyse atsisveikina su Tėvyne. Gal trejiems ar ketveriems metams? Kai grįš, jeigu grįš, čia bus daug kas pasikeitę Buvai protingas, mokytas, ne hertos svorio metimo įmonė, o dabar kas?

Negi amžinai pas jus slapstysiuos? Ateis pavasaris, vėl prasidės ėmimas į kariuomenę; anksčiau ar vėliau mane suras, o už hertos svorio metimo įmonė tarnauti pasodins į kalėjimą.

Kokia gėda visai giminei! Ar tėvai žino? Jie mane supras.

  1. Jau reikia leistis į aukštosios poezijos sferas, norint surasti tinkamų palyginimų.
  2. Timolis dirgina skrandį ir kepenis.

Vaikinas žinojo, kad nė žodžiu negali prasitarti apie leitenanto užduotį. Be abejo, Jocys jo neišduos, bet reikia pratintis laikytis konspiracijos. Bet pasuko ne į Biržus, o į Piliakiemį. Prieš stribų būstinę mindžikavo gal dešimt minučių: širdis baladojosi, prakaitavo delnai, akis užtraukdavo rūkas. Galop pasiryžo. Bet duris šautuvu užtvėrė prie jų stovėjęs sargybinis.

Klepeckas stovėdamas su kažkuo rusiškai kalbėjosi telefonu. Po valandėlės atsisuko. Lengvos duonos užsimanei? Gausi šimtasiūlę, kerzinius batus ir maisto davinį.

Žvyrduobėse už Piliakiemio jis pamokė Henriką šaudyti iš paprasto karinio šautuvo ir iš automato. Iš pažiūros atrodė esąs hertos svorio metimo įmonė vaikinas, bet Kregždė nebuvo linkęs į greitą draugystę. Jam reikėjo įgyti pasitikėjimą, tapti savu, kad nebūtų hertos svorio metimo įmonė. Nors stribai gal ir nemanė, kad kas nors juos šnipinėtų. Vienam kitam pasisakė tarnavęs pas pasiturintį ūkininką ir hertos svorio metimo įmonė esą nusibodo lenkti nugarą išnaudotojui: juk dabar Lietuva tarybinė.

Jį paskyrė saugoti Mašinų ir traktorių stotį, vadinamą MTS. Buvo nuobodu ir pikta, nes beveik nebendravo su stribais ir negalėjo nieko vertingo sužinoti.

hertos svorio metimo įmonė

Partizanų vadas buvo sakęs, kad susisieks su juo, bet dabar atrodė, kad Henrikas niekam nerūpi. Tad po kelių savaičių išklojo Klepeckui, kad norėtų eiti į žygį kartu su visais.

O gal mergos parūpo? Rytoj važiuosim į Kučgalį. Prisistatyk devintą ryto į būstinę.