Škotijoje: dagynų ir viržynų šalyje

Uolėtos morkos svorio metimas. dienos naujienos

ar spjaudymasis padeda numesti svorio

Smulkiau Paskelbta: 10 Kovas 04 Į kelionę leidomės penkiese — visi jau patikrinti, patikimi bendražygiai, uolėtos morkos svorio metimas ne vieną I-II kategorijos upę Karelijoje ir Koloje. Tikslas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: pasiekti upės aukštupį ir jau upe nusileisti tiesiai į Baikalo ežerą.

Bet smagiausia yra tai, kad čia Sibiras. Ir dar kalnai. Tad atsitikus nelaimei susilaukti operatyvios pagalbos jokios vilties. Laikas: rugpjūčio d. Upės ilgis nuo ištakų — uolėtos morkos svorio metimas 90 km, mūsų plauktas maršrutas, nuo intako Spuskovaja — beveik 60 km.

Tai klasikinis III sudėtingumo kategorijos su atskirais V kategorijos elementais maršrutas. Priėjimas prie upės: 40 kilometrų pėsčiomis kalnų takeliu. Aukščiausia tako vieta — perėja Čiortovo vorota, apie metro aukštyje. Anksti ryte nusileidom Irkutsko oro uoste. Privaziavo trapas, autobusas ir mus nuvežė. Jokio iškilmingumo. Bagažo teko palaukti kažkokioj daržinėj, bet visi daiktai buvo sveiki. Jautėmės dar netvirtai — sutrumpinta beveik bemiegė naktis ir mums svorio netekimas programas nepažintas kraštas.

Važiuojam į geležinkelio stotį, pasidedam daiktus ir imamės registracijos bei tolesnių pervežimo klausimų. Registraciją sutvarkom stebėtinai lengvai ir pigiai po RUB žmoguičia reikia dėkoti Margaritos grupelei, kuri atvažiavo anksčiau ir viską išsiaiškino.

Tačiau visiškai nesunkiai pavyksta prikalbinti maršrutinio mikroautobuso vairuotoją už RUB mus nuvežti virš km į galutinį tašką kalnuose, iki kuriuo dar privažiuoja automobiliai. Maršruto numeris nuo automobilio greitai nuimamas, jau sulipę keleiviai išsodinami ir mes leidžiamės į kelią.

Visus greitai palaužia miegas — aklimatizacija prie šešių valandų laiko skirtumo. Kiek numigę jaučiamės gerokai žvaliau. Sustojam Kultuko kaimelyje jau ant Baikalo kranto nusipirkti rukytos žuvies — uolėtos morkos svorio metimas, ta žuvis vadinasi — šalto, karšto rūkymo, džiovinta.

Važiuojam toliau, funkcinis riebalų degintojas tą žuvį, užsigeriam alumi. Po daugiau kaip dviejų valandų važiavimo ir kelių paklydimų, mus išleidžia už Perevalo kaimo, maždaug metrų aukštyje. Mikroautobusas toliau nevaziuoja — kelias per prastas. Fotografuojamės žygio pradžiai, verčiamės ant nugaros  kuprines kg ir kopiam keliuku aukštyn. Jis jau pilnas žmonių, tai sutariam, kad jie paims mūsų kuprines ir Margaritą su Mindaugu.

Likę trys eina pesčiomis. Nueinam kokius 5 km ir per porą valandų prieiname savo kuprines, atvežtas į turistinę bazę ir jau su kuprinėmis traukiame toliau. Vakarėja, tad dar paeinam porą kilometrų ir stojam nakvynei netoli Sliudiankos upelio. Temstant prie mūsų laužo prisijungia grupelė geologų studentų su dėstytoju — tie patys, kurie pavežė mūsų daiktus su automobiliu. Jie čia ieško lazurito ir kitų pusbrangių akmenų.

Komentarai | NASA ruošiasi smūgiui į Mėnulį | icomos.lt

Naktį pradėjo lyti, nors praeitą dieną plieskė saulė ir buvo beveik 30 šilumos. Jaubet visi miega, visi vis dar palapinėse, matyt tingi lipti į lietų.

svorio metimas naudojant ninja trintuvą

Pagaliau noras nueiti į krūmus nugalėjo, apsirengėm neperšlampamas kelnes, striukę ir išlindom. Kuriam laužą, nustojo lyti. Pakuojamės ir apie pirmą valandą dienos pradėjome kopti į kalnus. Ėjome po 25 min ir po 5 min poilsio. Jonas nužygiavo kažkur toli į priekį. Keliukas eina išilgai Sliudiankos kranto, akmenuotas, pradžioje nestipriai kylantis aukštyn.

Po kokių dviejų valandų ėmė statėti, buvo ne taip ir lengva lipti, sunki kuprinė spaudė pečius ir kojos vis sunkiau lipo per akmenis. Beje tuo akmenuotu ir stačiu keliuku vaikščioja ir arkliai, uolėtos morkos svorio metimas turistai gali išsinuomoti Sliudiankoj — iki meteo stoties kainuoja po RUB, iki pačio Utulik — RUB. Pakeliui sutikome nemažai pėsčiųjų turistų, kurie leidosi žemyn, vandenininkų nesutikome.

Labai nustebdavo, kad mes iš Lietuvos. Takas vis statėja.

Laikraščio archyvas

Margaritai vėl praėjo noras kopti. Ta proga stojom pietų. Papietavę kilome toliau ir prieš akis atsivėrė nuotraukose matytas meteo stoties vaizdas. Pasiekėm apie metrų aukštį.

Pasipildėm vandens atsargas artimiausius km vandens nenusimatopabendravome su meteo stoties darbuotojais ir patraukėme toliau.

Nusprendėm įkopti į Čerskio viršūnę metrų. Mindaugas ir Margarita nusprendė nekopti, tad liko saugoti daiktų. Trise patraukėm į pik Čerskovo.

Pradžioje takelis buvo visai nestatus ir atrodė, kad bus lengvas pasivaikščiojimas. Kiek aukščiau baigėsi miškas, takas ėmė statėti ir vedė kalvagūbrių keterom. Vietomis vienoje tako pusėje uolėtos morkos svorio metimas skardis, kitoje — uola. Užlipus ant vienos tarpinės keteros viršūnės pamatėme ežerą Serdce. Vandens visai nebuvom pasiėme. Gelbėjomės saldainiais ir kramtomom uolėtos morkos svorio metimas.

Jonas kaip visada nutolo. Paskui jį suspėti neįmanoma. Mes su Darium įkopėme į eilinį statų uolėtą šlaitą ir nusprendėme pirmą kartą po dviejų valandų lipimo atsisėsti atsikvėpti. Pasėdėjom penketą minučių, pasižvalgėm, žiūrim išlenda iš viršaus Jono galva — ko čia sėdit, juk viršūnė už 20 žingsnių Viršuje kryžius, atminimo lenta, akmenų krūvelės, navigacinis žymeklis, pagal buriatų tradicijas apraišiotas medžiagos skiautelėmis.

Dangus apniukęs, tai vaizdai ne patys gražiausi. Tolumoje įžiūrim ir patį Baikalą. Nusifotografuojam, nusifilmuojam ir sukam atgalios. Kaip ir lipdami aukštyn sutinkam keletą pėsčiųjų turistų grupių. Prieinam vietą, kur palikome daiktus, kiek atsikvepiam, dedamės kuprines ir bandom keliauti toliau. Priekyje labai stati uolėtos morkos svorio metimas, tad panašu, kad vandens greitai neprieisim.

Ir vakaras artėja. Nusprendžiam nebelipti, grižtam kiek žemiau ir naujoj vietoj kuriam stovyklą. Vieta labai nelygi, sunku rasti plotelį palapinei, bet leistis dar žemiau nesinori. Malkų yra, eglės, bet jos visiškai drėgnos, labai prastai dega. Galų gale jau tamsoje papietaujam, pasilepinam arbata su medumi ir griūvam miegoti.

Darius sako, kad miegosime slysdami žemyn — tokia jau nelygi vieta. Buvom sutarę, kad kelsimės anksti, bet šaltas rytas privertė dieną pradėti beveik valanda anksčiau nei buvo planuota Pusryčiai, pakavimasis ir net patraukėme į viršų.

Pradžioje kelias buvo žinomas, —  vakar tuo pačiu taku kopėme į Čerskio viršūnę. Bet kiek palipus pasidalijo į dvi kryptis — viena į viršų, kita į slėnį, čia mes ir nuėjome. Uolėtos morkos svorio metimas kažkada buvęs svarbus prekybinis kelias — Staryj Kamarinskij Trakt. Nuotaika puiki, kylame toliau, užnugary palikdami pelkynus, upeliukus, kojines ant akmenų, ir nespėdami nurinkti visų pakelės mėlynių. Prieinam mažą upeliuką — Kamennaja. Labai gražus nedidelis kanjonėlis, kurio lediniame vandenyje atmirkėm batuose jau spėjusias apvysti kojas.

Einam toliau ir nusileidus į slėnį ant Čertovo ežero kranto išvydome mūsų belaukiantį Joną. Čia pat ir perėja Čiortovo vorota. Aukštis apie metrų. Pailsim, papietaujam ir pradedam leidimosi link Utuliko etapą. Jonas išeina pirmas ir greitai atitrūksta nuo grupės.

Dariui vėjai perpučia kelią ir jis vargiai begali paeiti. Nuimam svorio, darom kompresus ir labai iš lėto judam. Jau vakarop pasiekėme pirmąją Spuskovaja upės brastą, už kurios puiki vieta nakvynei, su krūva sausų malkų ir nerealiu peizažu tolumoje.

Įsikūriam, prisiverdam skanios sriubos, badano lapų arbatos ir laukiam Jono. Deguonies deginimas riebalų degintojas dieną jo nebesulaukiam. Į laužą primetu daug malkų, bet laužo šviesą sugeria tamsa.

Uolėtos morkos svorio metimas kilimėlį prie laužo. Išsitraukiu miegmaišį.

Naujienų archyvas

Kažko nejauku, atrodo, kad į mane kažkas žiūri iš tamsos, kažkur traška šakos. Bandau stipriau įkurti laužą, bet malkų nėra daug.

Prisimenu, kad kuprinėje yra degtinės. Įkalu ant drąsos. Drąsos kažko nepadaugėja. Lendu į miegmaišį, šalta, tamsu, spragsi laužas, nesuprantu ar miegu ar ne. Atsimerkiu, žvaigždės, tamsa, pasidaro šalta, ropoju prie laužo, primetu daugiau malkų. Apsirengiu komplektą drabužių. Rytas ateina ryškiai pavėlavęs. Vėl diena, visos nakties šmėklos nueina miegoti, o aš taip ir nesuprantu ar miegojau ar ne.

Kitą rytą Dariaus koja jaučiasi kiek geriau, bet vis dar lėtu tempu traukiam tolyn. Takas pereina tai vienon, tai kiton upelio pusėn.

Į Baikalą upe Utulik

Kai kurias brastas peršokinėti neišeina, tenka nusiiminėti batus ir bristi. Sustojam papietauti ir čia mus randa Jonas. Jis, supratęs, kad kažkas negerai, nuo Utuliko pakilo aukštyn, mūsų ieškoti.

numesti svorio atsitiktinai

Paima Dariaus kuprinę ir vėl nulekia prie upės. Mūsų tempas, kai Darius be kuprinės jau kiek didesnis, tad po dviejų valandų pasiekiam Utuliką ir mes. Ant aukšto upės skardžio kuriam stovyklą, greta rusų pėsčiųjų grupės.

Visi džiaugėmės, kad pagaliau priėjom upę.